Eft bakstelėjusios svorio netekimo frazės
Tad kodėl turėčiau tenkintis sargio vardu? Skausmo sindromą lydi pykinimas, o ne vėmimas, įvairaus sunkumo apsvaigimas. Išvydau kažką keista - ir neabejoti nai pažįstama. Skverbė atramas kojai ar veikiau liežuviui.
Klerė susiraukė, bet nebeverkė, vadinasi, pasaka pravertė.
Prirovę minkštų samanų, pasitaisėme pagalves, Ema išdžiovino jas delnais, ir mes pasikišome jas po galva. Aš gulėjau aukštielninkas, o Ema - ant mano rankos, padėjusi galvą man ant krūtinės prie pat mano Smakro, tad galėjau bučiuoti jai į kaktą kada tinkamas - ir būčiau bučiavęs be saiko, jei nebūčiau mirtinai išvargęs, o ji skleidė šilumą kaip elektrinė antklodė, ir aš veikiai kietai įmigau ir sapnavau malo nius, neįsimenančius sapnus.
Aš niekada neprisimenu gerų sapnų, tik blogieji įstringa į atmintį. Tiesiog stebuklas, tad tokiomis aplinkybėmis galėjau saldžiai miegoti.
Net čia, - kai mes, gelbėdami gyvybę, mirties akivaizdoje miegojome nepaisydami pavojų, - net čia, jos glėbyje, gebėjau mė gautis ramybe. Mus sergėjo panelė Peregrine tamsoje žėrinčiomis juodomis aki mis. Nors ir. Naktį stipriai atvėso, ir Klerė ėmė drebėti ir kosėti.
Pribakštinusi Emą, Bronvina tarė: - Panele Blum, reikia pasirūpinti mažyle: man regis, ji apsirgo. Ir, pakuždomis atsiprašiusi, Ema išsliuogė iš mano glėbio ir nu šliaužė slaugyti Klerės. Į širdį smilktelėjo pavydas, paskiau ėmė graužti sąžinė, kad pavydžiu Emos sergančiai draugei. Tad gulėjau vienišas, spoksodamas į tamsą ir be pagrindo jausdamasis pamestas, nuvargęs kaip niekad. Negalėdamas užsnūsti klausiausi, kaip vartosi ir dejuoja draugai, kamuojami košmarų - nė vienas jų neprilygsta tam, kuris galėtų prikelti mus iš miego.
Ransom Riggs - Kiaurymiu Miestas 2014 LT
Galų gale tamsa ėmė palen gva slūgti, o padangė nepastebimai šviesėti, kol apsitraukė švelniu melsviu. Auštant išropojome iš lapinės. Išsipašęs iš plaukų įsivėlusias sama nas, bergždžiai bandžiau išsivalyti purvais apskretusias kelnes, bet tik dar labiau jas išmurzinau, tad eft bakstelėjusios svorio netekimo frazės kaip koks iš žemės gel- mių išspjautas nevala.
Buvau alkanas kaip niekad, žarna žarną rijo, skaudėjo perdėm visą kūną, nebuvo nė vienos sveikos vietos tiek ir klavus, bėgus ir miegojus ant kietos žemės.
Vis dėlto būta ir malonių staigmenų: nakčia lijęs lietus numalšo, dienojant vis labiau šilo, ir mes, regis, bent jau laikinai nusikratėme padarų ir šunų: tiesa, gal jie nustojo loti, o gal buvo taip toli, kad mes negirdėjome.
Apskritai jautėmės beviltiškai pasiklydę. Dieną orientuotis girio je buvo ne ką lengviau nei tamsoje. Į visas puses be galo be krašto netvarkingomis gretomis rikiavosi amžinai žaliuojantys kėniai, pa našūs kaip vandens lašai. Po kojomis driekėsi pūvančių lapų patalas, kuriame mūsų vakarykščio žygio neliko nė pėdsako. Atsibudome vidury žalio labirinto be žemėlapio, be kompaso, o panelė Peregri ne, lūžus sparnui, negalėjo pakilti virš medžių ir rodyti mums kelio.
Žodžio hipochondriumas - Dietos
Enochas pasiūlė paleisti Olivą virš girios, kaip buvome paleidę per rūką, bet neturėjome virvės, ir jeigu ji išsprūstų ir nuskristų padan gėn, niekada negalėtume jos susigrąžinti. Klerė, visiškai įsisirgusi, gulėjo susirangiusi Bronvinos skreite aprasojusia kakta, nors buvo palyginti šalta. Buvo tokia liesutė, kad galėjau per suknelę suskaičiuoti šonkauliukus. Ar vienur eisim, ar kitur, vis viena. Susėdome nuliūdę ir ėmėme valgyti. Kaip gyvas nebuvau ragavęs šunų ėdalo, bet už šitą, garbės žodis, tikriausiai nebuvo šlykštesnio:.
Na, bent diduma mūsų. Greitai baigėme pusryčius, pakasėme tuščias skardines ir susi ruošėme.
Kai tik pakilom, iš tankių krūmų į mūsų laikinąją stovyklą įsiveržė Hjugas, aplinkjo galvą ūžė ištisas spiečius bičių. Iš susijaudi nimo jis vos gaudė kvapą. Šiaip ar taip, aš pamačiau Ojeigu pasiklystum? Ojeigu nerastum kelio atgal? Daug vandens ana ten pro medžius.
Emos veidas apsiniaukė. Mes nusekėme įkandin Hjugo. Bronvina ant peties nešėsi panelę Peregrinę, o glėbyje - vargšę ligoniukę Klerę.
- Assanti brolių svorio metimas
- Google raktažodžiai svorio metimui
Nuėjus maždaug šim tą metrų, pro medžius suspindėjo pilkšva ribuliuojančių vandenų platybė. Net vandenyno. Kai jį prisivijome, jis, stovėdamas ant drėgno smėlio, grįžtelėjo į mus patenkinta mina, bylojančia: ar aš jums nesakiau? Jo teisybė: tai buvo ne vandenynas, o platus ūka notas pilkas ežeras kėnių priaugusiais krantais, plynu it šiferis pa viršiumi.
Bet svarbiausią dalyką pastebėjau tik tada, kai Klerė dūrė pirštu į dideliausią uolą, kyšančią netoliese seklumoje. Permečiau ją akimis, bet paskui vėl sužiurau. Išvydau kažką keista - ir neabejoti nai pažįstama.
Ransom Riggs - Kiaurymiu Miestas LT | PDF
Bet tai buvo netiesa. Nors vėjo ir lietaus nugairintais bruožais, vis dėlto ji priminė milžiną, iki kaklo nugrimzdusį į ežerą. Buvo aiš kiai matyti galva, kaklas, nosis ir net Adomo obuolys, ant pakaušio nelyginant susivėlę plaukai kerojo krūmai. Bet išties šiurpulingai at rodė galva - užversta, atvira burna, lygvakar skaitytos pasakos mil žinas būtų suakmenėjęs bešaukdamas draugus, susirinkusius kalno viršūnėje.
Ar kad vakar eft bakstelėjusios svorio netekimo frazės pasakos kūrėją įkvėpė uola, atsitik tinai panaši į milžiną, ar kad ši galvos pavidalo uola iš tikrųjų buvo milžinas? Tu tikrai manei, kad mes išgalvoti? Net tada, kai jus susitikau, dar kurį laiką taip maniau.
Ar bent atrodė, kad einu iš proto.
Sunku patikėti! Ko gero, ji tyčia parinko tą pasaką. Gal nuo ten pamatytume, kaip galėtume išeiti iš girios! Ko jis be perstojo kaitins deginamus riebalus Ir sulig šiais žodžiais įbrido į ežerą.
Žiūrėjome į ją šiek tiek sutrikę. Papurčiau galvą. Ką tu galvoji, paukščių giria žalioji? Sekluma ji nubrido prie pat uolos, paskui užsikeberiojo ant sma kro ir sužiuro į atvirą burną. Apžiūrėsiu atidžiau! Ema užsiropštė ant akmeninės milžino lūpos. Ema sviedė akmenį į milžino gerklę ir ėmė klausytis, kada jis atsi trenks į dugną. Iš arti milžinas buvo kur kas didesnis, nei žiūrint nuo kranto, ir, ste beilydamas žemyn į jo tamsią gerklę, dievaži, beveik pajutau senojo Kutberto kvėpavimą.
Rieškučiomis sudėjęs delnus prie burnos, pa šaukiau Emą vardu, ir mano balsas ataidėjo iš gilumos.
Žodžio hipochondriumas
Kiti vaikai irgi subrido į ežerą, bet aš negalėjau laukti, - o jeigu apačioje jai atsitiko nelaimė? Kritau gana ilgai. Ištisą sekundę. Paskui pliumptelėjau į vandenį, tokį šaltą, kad žioptelėjau, ir man sutraukė eft bakstelėjusios svorio netekimo frazės. Kitos išeities nebuvo: arba plūduriuoti stačiomis, arba skęsti. Tamsi ankšta ertmė, pilna vandens, jokios galimybės išsiropšti iš ilgos, lygios milžino ry klės: nei virvės, nei kopėčių, nei atramų kojai.
Pašaukiau Emą, bet jos niekur nebuvo. ODieve, dingtelėjo mintis. Ji nuskendo!
Acta Linguistica Lithuanica
Bet staiga kažkas pakuteno man rankas, aplink mane ėmė sprogi nėti burbulai, ir po akimirkos, gaudydama kvapą, išnėrė Ema. Blankioje šviesoje ji atrodė kuo puikiausiai.
Iš viršaus pasigirdo Bronvinos balsas: - Ei, aš jus girdžiu! Ką jūs ten radot? Ir griebė man už rankos. Nors nelabai supratau, kas dedasi, giliai įkvėpiau oro ir drauge su ja nėriau po vandeniu.
- Baltų ir slavų prokalbė: ką manė Meillet, arba ką Meillet spėjo?!
- Acta Linguistica Lithuanica - PDF Kostenfreier Download
- Skausmo rūšys dešinėje hipochondrijoje Skausmo pojūtis yra kūno fiziologinė reakcija, kuria siekiama sutelkti įvairias funkcines sistemas, apsaugančias nuo žalingo veiksnio poveikio.
Ji įstūmė mane į tunelį, paskui smuko įkandin, ir mes, nuplaukę apie tris metrus, vėl atsidūrėme ežere. Virš galvos išvydau jo ribuliuojantį paviršių, o dar aukščiau - mėlyno dangaus atspindį. Mums kylant į paviršių, vanduo greitai šiltėjo. Staiga mes išnėrėme iš vandens ir atsikvėpėme visa krūtine, ir tą pačią akimirką pajutau, kad oras pasikeitęs: buvo karšta ir drėgna, o ir šviesa buvo kitokia - auksinė, kaip giedrią popietę.
Ir ežero lygis buvo kitoks: dabar van duo siekė milžino smakrą. Vadinasi, mes patekome į kilpą: iš vėsaus metų ryto peršo kome į karštą kitų, senesnių metų popietę, tik nežinia, per kiek laiko nutolusią, ir atsidūrėme girioje, kur nebuvo nė ženklo kokių nors civilizacijos požymių. Vaikai vienas po kito išnėrė aplink mus ir, matydami, kaip smar kiai viskas pasikeitę, ėmė dėstyti savo spėliones. Jis turškėsi vandenyje, sukdamasis ratu, iš susijaudinimo vos atgaudamas kva pą.
Enochas užvertė akis, bet nepasakė to, ką turėjo mintyse, - pasa ka, ir tiek! Tad eime jos ieškoti.
Visi kaip vienas buvome nuvargę ir alkani, bet, radus kilpą, neju čia prisidėjo daugiau jėgų. Palikę akmeninį milžiną, per girią leido mės skardžio link.
Mums beeinant, tokią karštą dieną greitai išdžiū vo kiaurai peršlapę drabužiai. Artinantis prie skardžio, kelias ėmė palengva kilti aukštyn, galiausiai aptikome išmintą taką, vingiuojantį per dygių kėnių giraites, per uolėtus tarpeklius, ir priėjome tokį statų šlaitą, kad teko keberiotis keturpėsčia, įsitveriant atsikišusių akmenų.