Svorio metimo transformacijos istorijos quora. 11 geriausių motyvacinių tinklalaidžių, kurios atskleis jūsų galimybes

Bet jis vis tiek eina. O tada dar valandų valandos pokalbių aptariant tai, ką galėčiau pavadinti menkesnėmis problemomis menkesnėmis, nes jos rečiau sutinkamos - žmogaus gebėjimą kurti blogį dėl blogio ir pasitenkinimą, kurį žmonės jaučia naikindami kitus. Ne tiek svar­ bu, ar jie kasvakar gulasi tą pačią valandą, bet nuolat pabusti tą pat valandą yra būtina. Mes suprantame antrąjį termodinamikos dėsnį Antrasis termodinamikos dėsnis teigia, kad uždaros sistemos entropija visada didėja. Tokia yra dabartinio darbo ilgosios istorijos dalis. Aprašiau, kaip priėjau prie išvados, jog dramos pasaulio sudeda­ mosios dalys yra tvarka ir chaosas, o ne materialūs daiktai.

Buvome vienoje draugėje su labai daug išmanančiu, bet šnekan­ čiu visiškai neredaguota šnekta mokslo žmogumi. Jo mąstymas veikė kaip mašina, atrodė, jam reikia mąstyti balsu, kad jo smege­ nų žievės variklis užsikurtų ir imtų galvoti, o variklio apsukos judėti greitai, kad viskas veiktų gerai. Kad mechanizmas pakiltų nuo že­ mės. Vos ne kaip maniako, bet jo mechanizmas net tuščiomis ap­ sukomis išsilaikydavo deramame aukštyje. Dvasingos mintys iš jo tiesiog trykšte tryško.

Bet, kitaip nei akademikai, kurie gavę žodį ramiai dėsto savo idėjas, jam, regis, tikrai buvo smagu, jei kas nors su juo nesutikdavo. Jis nesitraukdavo ir neimdavo neigti. Negalėjo nesukrėsti kitas neįprastas jo būdo bruožas: šis sme­ geninėms Petersonas buvo be galo praktiškas. Jo pavyzdžiai buvo kupini kasdienio gyvenimo vartosenos: verslo vadybos smulkme­ nų, instrukcijų, kaip gaminti baldus didumą savo baldų jis sumeis­ travo savo rankomiskaip pastatydinti nedidelį namelį, kaip jau­ kiai pertvarkyti kambarį šis jau tapo interneto memu.

Man visada labai patiko Vidurio Vakarų prerijų tipažai, užaugę kaimo ūkiuose ir ten išmokę visokių gamtos gudrybių ar kilę iš kokio miestelio, savo rankomis dirbdinęsi daiktus, ilgą laiką leidę ore, apsupti negailestingų gamtos gaivalų.

Jie arba būdavo sava­ moksliai, arba į universitetą patekdavo nepaisydami likimo kliūčių. Mano galva, jie gerokai skyrėsi nuo savo bendraamžių miestiečių, kurių biografijose aukštasis mokslas buvo įrašomas iš anksto ir ku­ rie nemanė, kad toks galėtų būti jų gyvenimo galutinis tikslas, o ne trumpas laikotarpis pakeliui į karjeros aukštumas.

Tie vakariečiai buvo kitokie: savamoksliai, neprivilegijuoti, uolūs, geri kaimynai ir ne tokie rafinuoti kaip daugybė didelių miestų išeivių, daug lai­ ko praleidžiančių namuose ir kaitaliojančių simbolius kompiute­ rių ekranuose. Šitam kaubojui psichologui, regis, rūpėjo tik tokios mintys, kurios galėjo kokiu nors būdu kam nors padėti. Po biheviorizmo studijų jį smarkiai patraukė psichoanalizė ir jos temos - sapnai, archetipai, vaikiškų konfliktų apraiškos suaugusiųjų pasaulyje, gynybinės pozicijos ir kasdienė jų racionalizacija.

Jis buvo išskirtinis - ypatingas, vienintelis tyrimais besiverčiantis Toronto universiteto Psichologijos fakulteto darbuo­ tojas, turintis ir savo praktiką klinikoje. Man apsilankius leslie 5 mylių riebalų deginimas pradėdavom pasierzinimais ir juoke­ liais - toks buvo pas save į svečius užsukti nuolat kviečiantis Peter­ sonas, kilęs iš mažo miestelio Albertos tyrlaukiuose. Ant sienų puikavosi aliejaus drobės, kelios drožinėtos kaukės ir abstraktūs portretai, bet visus gožė originalių socialistinio realizmo stiliaus paveikslai, vaizduojantys Leniną ir ankstyvosios SSRS ko­ munistus.

Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai visas pasaulis su palengvėjimu atsipūtė, Petersonas prisipirko šitos propagandos internetu už juokingus pinigus. Paveikslai, šlovinantys sovietų re­ voliucijos dvasią, kabėjo ant kiekvienos sienos ir lubų, net išvietėse. Ir kabojo jie ten ne todėl, kad Jordanas simpatizavo kokioms nors totalitarinėms idėjoms, o todėl, kad jis norėjo prisiminti tai, ką visi kiti stengėsi pamiršti: kad dėl utopijos buvo nužudyta šimtai mili­ jonų žmonių.

Bet nerimą numaldydavo nuostabi, nepakartojama ir visur dalyvaujanti Peter­ sono žmona Tammy, skatinanti šitą keistą poreikį dar labiau pasi­ reikšti! Albertoje nufilmuota komedija. PRATARME 13 bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš balos - visų mūsų bendro domėjimosi objektu.

O tada dar valandų valandos pokalbių aptariant tai, ką galėčiau pavadinti menkesnėmis problemomis menkesnėmis, nes jos rečiau sutinkamos - žmogaus gebėjimą kurti blogį dėl blogio ir pasitenkinimą, kurį žmonės jaučia naikindami kitus. Taigi, mes šnekučiuodavome gurkšnodami arbatą jo virtuvės požemių pasaulyje, kurio sienos buvo nukabinėtos to keisto meno kolekcija, vaizdiniu jo nuoširdaus troškimo žengti toliau nei įpras­ tos kairioji ar dešinioji ideologijos, kad praeities klaidos nebūtų svorio metimo transformacijos istorijos quora kartotos, žymekliu.

Po kurio laiko jau visai nebebuvo keistas tas ar­ batos gurkšnojimas virtuvėje, šnekučiuojant apie šeimines proble­ mas, apie ką tik perskaitytas knygas po tais grėsmingais nuo lubų žiūrinčiais paveikslais.

Visa tai buvo tiesiog gyvenimas tokiame pa­ svorio metimo transformacijos istorijos quora, koks jis buvo arba ir toliau egzistuoja kai kuriose vietose.

Chaosas yra visa tai, ko mes nežinome, ir bet kuri mums nepažįstama teritorija, kuria mes turime keliauti išoriniame ar vidiniame savo psichikos pasaulyje. Knyga yra ypatinga, nes joje Petersonas pa­ rodo, kaip giliai įsišaknijusi yra tokia situacija evoliuciniame kelyje, mūsų DNR, mūsų smegenyse ir mūsų seniausiuose pasakojimuose. Jis paaiškina, kad tie pasakojimai išliko iki šių dienų ir vis dar gali mums pagelbėti susidoroti su abejonėmis ir neišvengiama nežino­ mybe.

Bet ta knyga yra pamatinės svarbos, nes kad ir kokie yra mūsų ge­ nai ar gyvenimo patirtys ar kaip skirtingai mūsų lanksčias smegenis suformavo patirtis, mes visi susiduriame su nežinia ir visi bandome nuo chaoso pasitraukti į tvarką. Jis jautėsi privaląs suprasti, kaip žmonės sugeba viską paaukoti dėl savo tapatybės, kad ir kokia ji būtų. Taip pat jis manė turįs suprasti ideologijas, kurios totalitari­ nius režimus skatino elgtis panašiai, - taikyti to paties elgesio ver­ siją - žudyti savo šalių gyventojus.

Ideologijos yra paprastos idėjos, apsimetančios mokslu, arba filo­ sofija, kuri baudžiasi paaiškinti, koks sudėtingas pasaulis, ir pasiūlyti vaistų, kaip jį patobulinti. Ideologai yra žmonės, apsimetantys žiną, kaip pasaulį paversti geresne visų gyvenimo vieta, užuot susitvarkę savo pačių vidinį chaosą.

Kario tapatybė, kurią jam suteikia ideolo­ gija, svorio metimo transformacijos istorijos quora irjo chaosą. Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš balos - visų mūsų bendro domėjimosi objektu.

Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti. Negana to. Komunizmas pasisko­ lino Egipte kenčiančių Izraelio vaikų istoriją apie pavertąją klasę, turtinguosius jų persekiotojus ir vadą - tokį pat kaip Leninas, iške­ liaujantis svetur ir gyvenantis tarp pavergėjų, o paskui vedantis pa­ vergtuosius į Pažadėtąją žemę į utopiją; į proletariato diktatūrą.

Kad gerai suprastų ideologijos prigimtį, Jordanas daug skai­ tė ne vien apie sovietų gulagą, bet ir apie Holokaustą bei nacizmo įsigalėjimą. Iki tol niekad nebuvau sutikęs savo kartos krikščioniu gimusio žmogaus, kuriam taip labai rūpėtų Europos žydų likimas ir kuris taip sunkiai būtų triūsęs, kad suprastų, kaip Holokaustas galėjo atsitikti.

Aš taip pat visa tai uoliai studijavau. Mano tėvas ka­ lėjo Aušvice ir išgyveno. Mano senelė buvo vidutinio amžiaus, kai akis į akį susidūrė su nacių daktaru Josefu Mengele, kuris su savo aukomis vykdė neapsakomai žiaurius eksperimentus.

Ji taip pat iš­ gyveno Aušvice, nes nepakluso įsakymui stoti į vieną eilę su žilais ir nusilpusiais senukais, atvirkščiai - ji prisijungė prie jaunesniųjų.

Antrą sykį ji išvengė dujų kameros išmainiusi maistą į plaukų da­ žus, kad nebūtų nužudyta, nes atrodė per sena. Mano senelis, jos vyras, išgyveno Mauthauzeno koncentracijos stovykloje, bet mirti­ nai užspringo pirmu tikro maisto kąsniu prieš pat išlaisvinimo die­ ną. Visa tai pasakoju, nes praėjus daugybei metų, kai tapome drau­ gai, Jordanui pasirinkus tvirtą klasikinę ir liberalią žodžio laisvės poziciją, kairiųjų pažiūrų ekstremistai jį kaltino kaip dešiniosios pakraipos fanatiką.

O aš paruošiau. Turint tokią šeimos istoriją kaip maniškė išlavėja ne tik žmogaus radaras, bet ir povan­ deninio pasiklausymo sonaras dešiniosios pakraipos fanatikams pastebėti.

Šį leidinį dra u d žiam a a tg a m in ti bet kokia fo rm a ar būdu, viešai skelbti, ta ip p a t padaryti viešai prieinam ą kom piu terių tinklais in tern e teišleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nu om oti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. D ra u d žia m a šį kūrinį, e santį bibliotekose, m okym o įstaigose, m uzieju ose a rb a archyvuose, m okslinių ty rim ų ar a sm eninių studijų tikslais a tg a m in ti, viešai skelbti ar padaryti visiem s priein am ą kom piu terių tinklais ta m skirtuose te rm in alu o s e tų įstaigų patalpose.

Kur kas svarbiau - išmokstama atpažinti kito nusima­ nančio žmogaus įrankius, gerą valią ir drąsą su tuo fanatizmu ko­ voti, ir Jordanas Petersonas yra toks žmogus. Nusivylęs šiuolaikiniu politikos mokslu bandau suprasti naciz­ mo atsigavimą. Totalitarizmas ir prietarai buvo lemiamas veiksnys pasirinkti ne politikos mokslus, o pasąmonės, projektavimo, psi­ choanalizės ir grupių psichologijos regreso potencialo, psichiatrijos ir smegenų studijas.

Jordanas politikos mokslus atidėjo į šalį dėl tokių pat priežasčių. Mūsų draugystė nebuvo kupina vien negandingų juodulių. Įpra­ tau lankyti kolegų profesorių paskaitas mūsų universitete, todėl vaikščiojau ir į jo svorio metimo transformacijos istorijos quora, kuriose auditorijos visada būdavo sau­ sakimšos.

Pamačiau tai, kas dabar visiems tapo prieinama interne­ tu: sumanų, dažnai švytintį viešą kalbėtoją, pačiame jėgų žydėjime, improvizuojantį kaip džiazo muzikantas; kartais jis priminė užside­ gusį prerijų pastorių ne savo evangeliniu darbu, o aistra, gebėji­ mu pasakoti istorijas su gyvenimiškos išminties užtaisu, žengiančiu koja kojon su tikėjimu ir netikėjimu įvairiomis idėjomis. Jis taip pat lengvai persijungdavo ir į kvapą gniaužiantį bei sistemišką vir­ tinės mokslinių studijų apibendrinimą.

Petersonas meistriškai mo­ kėjo padėti studentams tapti mąslesniems ir apie save bei apie savo asmeninę ateitį imti galvoti atsakingiau. Jis juos išmokė pamėgti ga­ lybę geriausių kada nors parašytų knygų. Jordanas dosniai pateik­ davo spalvingų ir savaime suprantamų pavyzdžių iš savo klinikinės praktikos.

Jis kalbėdavo net apie savo paties silpnybes ir stulbina­ mai sujungdavo žmonijos evoliuciją su žmogaus smegenų veikla bei religiniais pasakojimais. Pasaulyje, kuriame studentai yra mokomi PRATARME 17 matyti evoliuciją ir religiją tiesiog kaip priešininkes taip moko to­ kie mąstytojai kaip Richardas DawkinsasJordanas rodydavo, kaip evoliucija, be visų kitų dalykų, padeda mums paaiškinti gilią psi­ chologinę daugybės senųjų pasakojimų trauką bei išmintį, prade­ dant Gilgamešu, pereinant į mažojo Budos gyvenimą, į egiptiečių mitologiją ir į Bibliją.

Jis, pavyzdžiui, parodydavo, kaip pasakojimai apie sąmoningą nuklydimą į nežinomybę - didvyrio kelias - atspin­ di universalias užduotis, kurioms vykdyti išlavėjo mūsų smegenys. Jis gerbė tuos pasakojimus ir nė kiek jų netrumpino, taip pat nieka­ da nesidėjo galinčiu išaiškinti visą sakmių išmintį. Jei nagrinėdavo tokią temą kaip prietarai arba jų jausmines giminaites - baimę bei pasišlykštėjimą, arba bendruosius skirtumus tarp lyčių, jis sugebė­ davo parodyti, kaip tos nuostatos atsirado ir kodėl jos išliko.

Bet užvis svarbiausia - jis supažindino studentus su temomis, kuriomis retai kada kalbama universitete, pavyzdžiui, tokiomis kaip paprasčiausias faktas, jog senieji žmonės - nuo Budos iki Biblijos autorių - žinojo, kad kiekvienas šiek tiek pavargęs suaugęs žmo­ gus supranta, jog gyvenimas yra kančia.

Jei tau ar šalia esančiam žmogui tenka kentėti - labai liūdna. Bet, deja, čia joks ypatingas įvykis. Taip atsitin­ ka, nes gimėme žmonėmis, tad mums buvo garantuota ir tam tikra kančių porcija.

Ojeigu jūs arba jūsų mylimas žmogus dabar gyvena linksmai, visai gali būti, kad kančios jus apniks po penkerių metų, nebent būtumėte velnioniškai laimingi. Vaikus auginti sunku, dirb­ ti sunku, senti, apsirgti ir mirti yra sunku, ir Jordanas pabrėžda­ vo, kad kančią įmanoma įveikti tik savo jėgomis, nes meilės kupini santykiai, protas ar garsiausių psichologų psichologinės įžvalgos ne tik niekuo nepagelbės, bet viską tik dar labiau apsunkins.

Jis negąs­ dino studentų; iš tiesų jiems patiko atviras ir drąsinantis Jordano kalbėjimas, nes dauguma jų suvokė, kad jis sako tiesą. Greičiausiai todėl, kad studen­ tų gyvenime egzistuojantys suaugusieji naiviai ėmė tausoti jaunimą taip uoliai, kad užsikrėtė iliuzinėmis fantazijomis, jog nekalbėdami su savo vaikais apie kančias kažin kokiu stebuklingu būdu juos nuo kančių apsaugos.

Čia Jordanas papasakodavo mitą apie didvyrį - įvairiose kultū­ rose gyvuojančią temą, kurią psichoanalitiniu požiūriu yra išnagri­ nėjęs Otto Rankas. Remdamasis Freudu, jis pabrėžė, kad mitai apie didvyrius daugelyje kultūrų yra labai panašūs.

Freudas daugiausia aiškino neurozes ir, be kitų dalykų, sutelkė savo dėmesį į tai, ką galėtume pavadinti pavargusio didvyrio Edipo istorija, o Jordaną domino triumfuojantys didvy­ riai. Visose tose triumfo istorijose didvyriui tenka keliauti į nežinią, į nepažintas žemes ir smarkiai rizikuojant susidurti su milžinišku iššūkiu. Per tą procesą jo esybės dalis turi mirti arba ją tenka pra­ rasti, kad didvyris galėtų atgimti ir susiremti su iššūkiu.

Toks veiks­ mas reikalauja drąsos, apie kurią retai kada kalbama psichologijos paskaitose arba vadovėliuose. Tačiau, kad ir kaip būtų, mačiau jį ir, be abejo, Tammy parodant ne vien drąsą, bet ir toliau gyvenant pagal daugelį savo knygos taisyklių, o kai kurios jų yra labai griežtos. Mačiau, kaip gyvendamas pagal tas taisykles jis suaugo iš nuos­ tabaus žmogaus, koks jau buvo, į daug galingesnę ir savimi pasiti­ kinčią asmenybę.

Iš tiesų šitos knygos rašymo ir taisyklių plėtojimo procesas kaip tik ir baigėsi jo pasipriešinimu prievartiniam ar išrei­ kalautam žodžiui. Ir kaip tik tų įvykių metu jis ėmė internete skelbti savo mintis apie gyvenimą ir šias taisykles.

Dabar, po milijonų jutubo peržiūrų, mes žinome, kad jo mintys sulaukė rezonanso. PRATARME 19 Turėdami galvoje, kad nemėgstame taisyklių, kaip galėtume paaiš­ kaip deginti riebalus per 5 savaites nepaprastą jo paskaitų, kuriose buvo pateikiamos taisyklės, populiarumą? Žinoma, dėl savo charizmos ir reto užsispyrimo nesitaikstant ginti savo ar trūksta miego svorio netekimas Jordanas iš pat pradžių subūrė pla­ čią internetinę auditoriją.

Jo pirmųjų įrašų jutube peržiūros greitai išaugo iki šimtų tūkstančių. Bet žmonės ir toliau jo klausėsi, nes tai, ką jis sakė, atitiko jų gilų ir neišsakytą poreikį. Taip yra todėl, kad norėdami išsilaisvinti iš taisyklių kartu siekiame ir struktūros. Ne be reikalo tarp šiandienos jaunimo jaučiamas gerokai dides­ nis taisyklių ar bent jau gyvenimo gairių alkis.

Vakaruose tūkstant­ mečio vaikai gyvena unikaliu istoriniu laikotarpiu. Tikiu, kad jie yra pirmoji karta, kurią vienu metu mokyklose, koledžuose ir uni­ versitetuose daugybė mano kartos žmonių mokė dviejų, regis, vie­ na kitai priešingų idėjų apie moralę. Dėl tos priešpriešos jie kartais pasijusdavo sutrikę, praradę orientaciją arba, dar baisiau, jiems nebuvo lemta suprasti išminties lobyno, apie kurio egzistavimą jie nieko taip ir nesužinojo.

Taigi, nėra nieko kito, tik gimimo atsitiktinumas. Šiuo argumentu kuris jau tapo pažiūro­ mis grindžiama istorija moko, kad religijos, gentys, tautos ir etni­ nės grupės yra linkusios nesutarti pamatiniais klausimais, ir taip buvo visada. Šiandien postmodernistinė kairė dar priduria teiginį, kad vienos grupės moralė yra niekas kita, kaip tik jos bandymas primesti savo jėgą kitai grupei.

Tr kadangi mes negalime atsirinkti tarp to, kas teisinga, ir to, svorio metimo transformacijos istorijos quora neteisinga, arba kas yra gera, turbūt netinkamiausias dalykas, kurį suaugęs žmogus galėtų duotijaunimui, yra patarimas, kaip gyventi. Tūkstantmečio vaikai, kuriems daž­ nai sakoma, kad jie gavo geriausią įmanomą išsilavinimą, iš tikrųjų nukentėjo nuo protinio ir moralinio rūpesčio stokos.

Iš tiesų jis siūlė psichoterapeutams, besiklausantiems savo pacientų, būti tolerantiš­ kiems, empatiškiems ir vengti išsakyti kritiškus bei moralizuojančius vertinimus. Bet visa tai buvo skirta konkrečiam tikslui - padėti pacientams jaustis patogiai, kad jie galėtų kalbėti visiškai nuoširdžiai, ir niekaip nesumažinti jų svorio metimo transformacijos istorijos quora.

Toks būdas skatino pacientų vidi­ nę refleksiją ir nekliudė jiems tyrinėti savo pačių užgniaužtų jausmų, troškimų, net gėdingų antivisuomeninių geidulių. Kad ir kaip ten būtų, Freudas parodė, kad mes esame ir labiau nemoralūs, ir labiau moralūs, negu patys tą suvokiame.

Bet Freudas niekada netvirtino kaip tie, kas nori visą kul­ tūrą paversti milžinišku terapijos seansukad žmogus visą savo gyvenimą turėtų nugyventi niekada nesusidarydamas nuomonės ar nebūdamas moralus. Tą žodį vartojantis žmogus atrodo kaip anachroniškas moralis­ tas ir veidmainis teisuolis. Dorybės tyrinėjimas nėra tas pat kaip moralės teisinga ar netei­ singa, gėris ar blogis studijos. Aristotelis dorybes apibrėžė papras­ čiausiai kaip mažiausiai laimei palankius elgesio būdus.

Jis paste­ bėjo, kad dorybės visada siekia pusiausvyros ir vengia ydų. Ta knyga yra pagrįsta patirtimi ir stebėjimu, o ne spėlionėmis, kokią laimę gali pasiekti žmogiškosios būtybės. Ugdyti sprendimus apie skirtumą tarp dorybės ir ydos reiškia protavimo, kurio galiojimas niekada nesibaigia, pradžią. Atvirkščiai, mūsų moderniųjų laikų reliatyvizmas teigia, kad spręsti, kaip reikia gyventi, yra neįmanoma, nes tikras gėris ir tikra dorybė neegzistuoja jos abi yra reliatyvios.

Tik tolerancija gali laiduoti skirtingų grupių suartėjimą ir apginti mus, kad nežalotume vienas kito. Todėl feisbuke ir kitose socialinių tinklų platformose žmonės skelbia apie savo vadinamąją dorybę, pasakodami visiems, kokie tolerantiški, atviri ir užjaučiantys jie yra, ir skaičiuodami besikaupiančius patiktukus. Jau nebekalba­ me apie tai, kad nėra dora pasakoti žmonėms, jog esi doras, tai savireklama. Dorybės afišavimas nėra dorybė.

Dorybės afišavimas greičiausiai yra mūsų labiausiai paplitusi yda. Bet, pasirodo, daugybė žmonių tiesiog negali pakęsti vakuu­ mo - chaoso, kuris yra gyvenimo dalis, smarkiai išopėjusi nuo šito moralinio reliatyvizmo; jie negali gyventi be moralinio kompaso, be idealo, į kurį galėtų nukreipti savo gyvenimus.

Taigi, kartu su reliatyvizmu mes aptinkame iškerojusį nihilizmą bei desperaciją, taip pat atvirkščią moraliniam reliatyvizmui jausmą: aklą įsitikini­ mą, kurį siūlo ideologijos, aiškinančios, jog žino atsakymus į visus galimus klausimus.

Taip priartėjame prie antrojo mokymo, kuriuo yra bombarduo­ jami tūkstantmečio vaikai. Jie pasirenka humanitarines studijas, kad galėtų studijuoti nuostabiausias kada nors parašytas knygas. Bet jiems nėra pateikiamas knygų sąrašas; atvirkščiai, jiems pa­ renkama skaityti siaubingai supaprastintas ideologines tų knygų atakas.

Taigi, kas yra entropija?

Reliatyvistai geltonas maksimalus riebalų degintojo šalutinis poveikis kupini netikrumo, o ideologai yra visiškai atvirkščias reiškinys. Jie yra kupini savo hipersprendimų svorio metimo transformacijos istorijos quora išcen­ zūruoja visa kita.

Jie visada žino, kokie neteisūs yra kiti ir ką tuo klausimu reikėtų nuveikti. Kartais atrodo, jog vieninteliai žmonės, reliatyvistų visuomenėje galintys duoti patarimų, yra tie, kas ma­ žiausiai turi ką pasiūlyti.

Modernusis moralinis realiatyvizmas turi gausybę šaknų. Kai mes Vakaruose išmokome šį tą daugiau apie istoriją, supratome, kad skirtingos epochos vadovavosi skirtingais moraliniais kodeksais. Kol keliavome per jūras ir tyrėme Žemės rutulį, daug ką sužinojo­ me apie tolimas gentis skirtinguose žemynuose, o tų genčių mora­ lės kodeksai buvo logiški jų bendruomenėse ir bendruomeninėse struktūrose.

Mokslas taip pat nemažai prisidėjo triuškindamas re­ liginį pasaulio supratimą ir taip išklibindamas religinės etikos bei taisyklių pagrindus. Todėl mes pirma turėtume susitarti dėl faktų, o paskui galbūt vieną dieną sukurti mokslinį etikos kodeksą visa tai dar tu­ rėtų atsitikti. Bet mintis, kad galime lengvai atskirti faktus ir vertes, buvo ir lieka naivi; tam tikru požiūriu, asmeninės vertybės lemia, į ką jūs atkreipsite dėmesį ir ką įvertinsite kaip faktą.

Mintis, kad skirtingos visuomenės turėjo skirtingas taisykles ir moralę, buvo paplitusi ir senųjų amžių pasaulyje, įdomu yra paly­ ginti jų atsaką į tokį suvokimą su naujųjų laikų atsaku reliatyviz­ mu, nihilizmu ir ideologija.

Kai senovės graikai nuplaukė į Indiją ir kitur, atrado, kad taisyklės, moralė ir papročiai skirtingose vieto­ se gerokai skiriasi, ir pamatė, kad aiškinimai, kas yra gera ir kas bloga, dažnai kildinami iš kokio nors protėvių autoriteto. Graikų atsakas buvo ne desperacija, o naujas išradimas: filosofija.

Sokratas, reaguodamas į tą nežinomybę, penimą tų vienų kitiems prieštaraujančių moralinių kodeksų, užuot tapęs nihilistu, reliaty­ vistu ar ideologu, apsisprendė skirti savo gyvenimą išminties, kuri galėtų tuos skirtumus paaiškinti, paieškoms, t. Tokio tipo klausimai, tikiu, gerokai pa­ gyvins šią knygą. Atradimas, kad įvairios visuomenės vadovaujasi skirtingomis mintimis, kaip reikėtų gyventi, senovės žmonių nesuparalyžiavo, tik padidino jų supratimą apie žmoniją ir suponavo maloniausius žmonijos kada nors girdėtus pokalbius apie tai, kaip reikėtų nugy­ venti gyvenimą.

Tai pat ir Aristotelis.

Užuot puolęs į neviltį dėl tų moralinių ko­ deksų skirtumų, jis aiškino, svorio metimo transformacijos istorijos quora nors tam tikros taisyklės, įstatymai ir papročiai skirtingose vietose skiriasi, nesiskiria tai, jog visose vie­ tose žmonės yra apdovanoti tam tikra biologine dovana - taip ne­ išvengiamai rūpintis mirtingumu, kad sukurtų įstatymų ir taisyklių struktūrą.

Mintis, kad žmogaus gyvenimas galėtų būti laisvas nuo moralinių rūpesčių, yra fantazija. Ir turint galvoje, jog esame moralūs pa­ darai, kokie mums galėtų grėsti supaprastinto moderniojo reliaty­ vizmo padariniai? Tai reiškia, kad mes patys sau surišame rankas teigdami, jog esame tas, kas nesame. Tai - kaukė, bet keista kaukė, nes ji labiausiai apgauna tą, kas ją dėvi.

Raktu ssssssubrrraižžyk protingiausio postmodernisto-reliatyvisto profesoriaus mersedesą ir pamatysi, kaip reliatyvizmo kaukė kartu su apsimetimu, jog ne­ egzistuoja nei tai, kas teisinga, nei tai, kas neteisinga ir radikalios tolerancijos mantija kaipmat nukris. Kadangi vis dar nesame sukūrę moderniuoju mokslu pagrįstos etinės sistemos, Jordanas nė neketina kurti savo taisyklių tuščioje vietoje - atmesdamas tūkstančius išminties metų kaip paprasčiau­ sius prietarus ir neimdamas domėn didžiausių moralinių žmonijos pasiekimų.

Daug geriau yra suausti tai, ko mokomės dabar, su to­ mis knygomis, kurias žmonių padermė laikė tinkamomis išsaugoti tūkstančius metų, ir su pasakojimais, kurie, sugebėję atsispirti lai­ ko kėslams juos ištrinti, išliko iki mūsų dienų.

Jis elgiasi taip, kaip visada elgiasi padorūs vedliai: nesako, kad žmonių išmintis prasideda jo asmeniu, atvirkščiai, pirmiausia krei­ piasi į savo paties vedlius. Ir nors šitos knygos temos yra rimtos, Jordanui labai smagu prie jų prisiliesti lengvai, tai liudija skyrių pavadinimai.

Jis neapsimeta siekiąs ištyrinėti kiekvieną temą iki galo, kartais jo skyriuose galima aptikti kuo plačiausių samprotavi­ mų apie mūsų psichologiją, kaip jis ją suprantąs. Nes jos iš tikrųjų ir yra taisyklės. Ir visų taisyklių taisyklė yra įpa­ reigojimas prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą. Galima pamanyti, kad karta, be perstogės girdinti iš ideologi­ zuotų mokytojų apie savo teises, teises, teises, kurios jai priklauso, nesutiktų, jei jiems būtų pasakyta verčiau susitelkti į prisiimtą at­ sakomybę.

Jie jaučiasi apkvailinti, nes Jordanas nuvertina jų atsparumą. Dabar jie jungiasi prie Jordano žinios, kad kiekvienas individas privalo turėti įsipareigojimų, kad jei kuris nors žmogus nori gyventi visavertį gyvenimą, pirmiausia turėtų susitvarkyti savo namus ir tik tada protingai siekti didesnės atsakomybės.

Tokia gili ir stipri reakcija dažnai mus sujaudindavo iki ašarų. Kartais tos taisyklės yra reiklios, reikalauja iš jūsų surasti palaips­ nį procesą, kuris po kiek laiko atves jus prie naujos ribos. O tai parei­ kalauja, kaip jau minėjome, iškeliauti į nežinią. Taip pat reikalauja, kad atsargiai pasirinktumė­ te, o tik paskui siektumėte idealų: idealų, kurie egzistuoja ana ten, viršum galvų, kuriuos jūs, galite būti tikri, būtinai pasieksite.

Bet jeigu nėra aišku, ar idealai yra pasiekiami, kam gijų apskri­ tai reikėtų siekti? Nes akivaizdu, jog jeigu jų nesieksime, niekada nė nepajusime, kad gyvenimas yra prasmingas. Ir galbūt todėl, kad ir kaip negirdėtai ir keistai visa tai skambėtų, giliausiose savo psichikos kertelėse mes visi norime būti įvertinti. Pradėsiu nuo trum­ posios.

Joje kiek­ vienas lankytojas gali užduoti bet kokį klausimą ir visi gali į jį atsa­ kyti.

Turney svorio praradimas, 12 simptomų, kurie gali įspėti apie vėžį chooseklaipeda. Kalorijų skaičiuoklė Norite prarasti pilvo riebalus? Tai yra vienintelis būdas tai padaryti. Mintys jto.

Skaitytojai palaiko atsakymus, kurie jiems patinka, ir balsuoja prieš tuos, kurie nepatinka. Tokiu būdu naudingiausi atsakymai pakyla į viršų, o visi kiti nuskęsta užmarštyje. Mane domino šita svetainė. Man patiko jos visiems nemokamai suteikta erdvė.

Daž­ nai buvo diskutuojama labai įdomiomis temomis ir smalsu būdavo pamatyti plačiausią gamą atsakymų į tą patį klausimą. Taip tu gali nustatyti savo sklaidos aprėptį ir pasitikrinti, ką žmonės mano apie tavo idėjas.

Tik labai nedaug klausimą perskaičiusių žmonių įvertina jį palankiai. Nuo m. Ne kažin koks pasiekimas. Bet to ir reikėjo tikėtis.

Tokiose svetainėse dauguma atsakymų patraukia labai mažai dėmesio ir tik visai nedaug tampa neproporcingai populiarūs. Jį aptarinėjo ir juo dalijosi. Mano neveikios paskatintos fantazijos pataikė į tašką. Parašiau 99,9 procento tinkamą atsakymą. Kai rašiau gyvenimo taisyklių sąrašą, nesitikėjau, kad jos sulauks tokio populiarumo. Savo šešiasdešimt ar kiek daugiau atsakymų, kuriuos išplėtojau per kelis mėnesius, rašiau rūpestingai.

Jos komenta­ toriai yra anonimai. Net geriausia to žodžio prasme jie nėra šališki. Jų nuomonės - spontaniškos, neturi išankstinio neigiamo nusista­ tymo. Taigi, atkreipiau dėmesį į rezultatus ir apmąsčiau to ypatin­ go atsakymo neproporcingo populiarumo priežastis. Galbūt žmones traukia iš tų taisyklių išplaukianti struktūra.

1. Nelaukite, kol kažkas tai padarys.
2. Kas yra entropija ir kaip su ja kovoti.

O gal žmonėms tiesiog patinka sąrašai. Prieš kelis mėnesius. Per kelis ankstesnius dešimtmečius bu­ vau perskaitęs daugiau, nei derėtų, niūrių knygų apie dvidešimtą amžių, ypač knygų, analizuojančių nacistinę Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Per krizę neišvengiamos gyvenimo palydovės - kančios mintį, kad laimė yra teisėtas asmeninis siekis, gali mikliai paversti pasityčiojimu. Radijo laidoje pasakiau, kad, užuot siekus laimės, reikia ieškoti didesnės gyvenimo prasmės.

Pabrėžiau, kad apie tokią prasmę nuolat kalbėdavo didieji praeities pasakojimai.

Įprasti pojūčiai gali pranešti apie rimtas ligas, Svorio netekimas sf

Jie yra glaudžiau susiję su kenčiančio žmogaus charakterio ypatybių ugdymu nei su laime. Tokia yra dabartinio darbo ilgosios istorijos dalis. Tuomet ir vėliau metų metus dėsčiau svorio metimo transformacijos istorijos quora medžiaga pagrįstą kursą, pirmiausia Harvarde, o dabar - Toronto universitete. Jos pritraukė nuolat didėjančią auditoriją iki m. U V E R T I Ū R A 29 skaičius nuo to laiko labai išaugo rašant šias eilutes - iki aštuonioli­ kos milijonųbet taip nutiko iš dalies todėl, kad įsipainiojau į politi­ nius ginčus, sukėlusius nepaprastai didelį susidomėjimą.

Bet čia - kita istorija. Galbūt net kita knyga. Todėl jiems, priešin­ gai nei mokslininkams, rūpėjo ne koks yra pasaulis, o kaip tame pasaulyje turėtų elgtis žmogus. Sakiau, kad mūsų protėviai pasaulį vaizdavo kaip sceną - kaip dramą, o ne kaip objektų buvimo vietą.

Aprašiau, kaip priėjau prie išvados, jog dramos pasaulio sudeda­ mosios dalys yra tvarka ir chaosas, o ne materialūs daiktai. Tvarka yra tuomet, kai jus supantys žmonės veikia pagal gerai suprantamas visuomenines normas, bendradarbiauja ir yra nu­ spėjami.

Toks yra išžvalgytų, pažįstamų teritorijų ir tvirtos visuo­ meninės struktūros pasaulis. Įsivaizduojamas tvarkos būvis yra tradiciškai, simboliškai apibūdinamas kaip vyriška visata. Tai Išmintingojo Karaliaus ir Tirono, kurie yra vienas su kitu amži­ nai susiję, sistema, nes visuomenė vienu metu yra ir struktūra, ir priespauda.

Chaosas, atvirkščiai, yra ten, kur - arba kada - nutinka kas nors netikėta. Primityviausia forma chaosas išsiveržia, kai vakarėlyje papasakojate juokelį žmonėms, kuriuos tariatės pažįstą, bet staiga virš jūsų draugijos pakimba tyla ir nesmagus šaltukas. Kur kas bai­ siau chaosas pasireiškia, kai staiga netenkate darbo arba išduoda mylimas žmogus. Jei tvarka simboliškai yra įsivaizduojama vyriš­ ka, tai jos antitezė - chaosas - simboliškai vaizduojamas kaip mo­ teriškas pradas.

Paprastoje ir pažįstamoje teritorijoje išsiveržiantis naujas ir nenusakomas gaivalas. Kūryba ir Griovyba, naujų dalykų pagrindas ir negyvų dalykų sunaikinimas nes gamta, priešingai nei kultūra, vienu metu yra ir gimimas, ir nykimas.

Tvarka yra baltoji, vyriškoji gyvatė; Chaosas yra antroji, juodoji, moteriškoji gyvatė. Juodas taškelis baltosios gyvatės paveiksle ir baltas juo­ dosios nurodo transformacijos galimybę: kai tik aplinka pasiro­ do esanti visiškai saugi, netikėtai šmėkšteli didinga nežinomybė. Atvirkščiai, kai tik ima rodytis, kad viskas prarasta, iš pralaimėjimo ir chaoso išnyra nauja tvarka. Daoistai ieško prasmės amžiams viena prie kitos prisišliejusių gyvačių poros tarpusavio riboje.

Tirti tą ribą reiškia keliauti dieviš­ kuoju gyvenimo Keliu. O tai daug gėriau nei laimė. Jau minėta leidybos agentė klausėsi transliuojamos CBC radijo laidos, kurioje aš svorio metimo transformacijos istorijos quora apie tokius dalykus. Ji parašė elektroninį laišką ir paklausė, ar man nebūtų įdomu parašyti knygą plačiajai skaitytojų auditorijai.

Bet ban­ dydamas ją perrašyti supratau, kad nerandu tinkamos dvasios, nei savyje, nei to rašymo padarinyje - rankraštyje. Veikiausiai taip nutiko todėl, jog bandžiau pamėgdžioti pats save ir savo anksčiau parašytą knygą, užuot persikėlęs į garsiąją ribą tarp chaoso ir tvar­ kos ir sukūręs ką nors nauja.

Maniau, kad abu žinodami, kas jau padaryta, galėsime geriau aptarti temas, kurias norėjau pateikti platesnei visuomenei lengvai perskaitomoje knygoje. Ji su manimi susisiekė po kelių savaičių, peržiūrėjusi visas ketu­ rias paskaitas ir jas jau aptarusi su savo kolega. Jos susidomėjimas išaugo, dabar ji degė dar didesniu ryžtu įgyvendinti projektą.

Smulkiau tai aptariu vėliau - 2-ojoje taisyklėje ir kitose šios knygos dalyse aut. Visada nustembu, kai žmonės palankiai vertina tai, ką sakau, turint galvoje, jog mano pasirinktos temos keistos ir sudėtingos.

Jau buvau nustebintas, kad man ofi­ cialiai leido dar ir skatino dėstyti paskaitas iš pradžių Bostone, o dabar - Toronte. Visada maniau, kad jei žmonės tikrai suprastų, ką aš dėstau, man tektų susimokėti velnionišką kainą.

Perskaitę šią knygą galėsite patys nuspręsti, ar aš buvau teisus. Tuo metu jau bu­ vau parašęs daugiau minčių apie taisykles, kurias buvau paskelbęs. Žmonės taip pat palankiai įvertino ir mano naująsias mintis.

Taigi, nusiunčiau jai savo sąrašą.

Agentei jis patiko. Jam taip pat patiko taisyklės. Jo knygos herojė Mia visą rinkinį taisyklių - vieną po kitos - pasikabino ant savo šaldytuvo dure­ lių, iliustruoti tas pasakojimo vietas, kur taisyklės atitiko knygos fabulą.

Turėjau dar ir kitą įrodymą, patvirtinantį mano išankstinę nuomonę, kad žmonės mėgsta taisykles. Leidybos agentei papasa­ kojau, kad kiekvienai taisyklei išplėtoti parašysiu po skyrių.

Ji suti­ ko, todėl parašiau knygos pasiūlymą. Tačiau kai jau pradėjau rašyti skyrių tekstus, trumpi jie visiškai nepavyko. Apie kiekvieną taisyklę turėjau ką pasakyti daugiau, nei iš pradžių maniau. Taip nutiko todėl, kad labai ilgai ieškojau medžiagos savo pir­ majai knygai: tyrinėjau istoriją, mitologiją, neuromokslą, psicho­ analizę, vaikų psichologiją, poeziją ir didelius Biblijos skirsnius.

Perskaičiau ir galbūt net supratau didumą J. Laimei ar nelaimei, visą tą medžiagą įterpiau į savo rašytines pastangas ras­ ti atsakymą į sudėtingiausią problemą: branduolinės Šaltojo karo priešpriešos priežastį ar priežastis. Pavyko suprasti, kad dėl bendrų tikėjimo sistemų žmonės nustoja suprasti vieni ki­ tus ir kad sistemos reiškia daugiau nei vien tikėjimą. Žmonės, kurie gyvena riebalų nuostolių klubai vieningu tarpusavio ko­ deksu, vieni kitiems tampa nuspėjami.

Jie elgiasi pagal visuoti­ nius lūkesčius ir norus. Jie gali bendradarbiauti. Jie net gali taikiai konkuruoti, nes kiekvienas žino, ko laukti iš kitų.

Bendra tikėjimo sistema, pagrįsta psichologija ir veiksmais, visus jos sekėjus supa­ prastina - savo pačių ir kitų žmonių akyse. Bendras tikėjimas supa­ prastina ir pasaulį, nes žmonėms, žinantiems, ko tikėtis vieniems iš kitų, kartu lengviau jį pažaboti. Greičiausiai jiems nėra nieko svar­ biau, nei išsaugoti tokią sistemą ir dėl jos pasiektą paprastumą. Jei­ gu sistemai iškyla pavojus, didysis valstybės laivas ima siūbuoti. Tai visiškai nereiškia, kad žmonės kovos dėl savo įsitikinimų.

12 gyvenimo diona.lt - diona.lt

Užuot kovoję apskritai už teisybę, jie kausis, kad išsaugotų pusiaus­ vyrą tarp to, kuo tiki, ko tikisi ir ko geidžia. Jie kovos, kad išsaugotų atitikimą tarp to, ko jie tikisi iš žmonių, ir tų žmonių poelgių.

Kaip tik šitokio atitikimo išsaugojimas leidžia žmonėms taikiai, nuspėjamai ir naudingai sugyveni tarpusavyje. Tai sumažina nežinomybę ir jos neišvengiamai sukeliamų chaotiškų ir nesutvardomų emocijų griūtį.

Įsivaizduokite, kad ką nors apgavo mylimasis. Šventa dviejų žmonių visuomeninė sutartis buvo sulaužyta. Darbai kalba gar­ siau nei žodžiai, o išdavystės aktas suardo trapų ir skrupulingai suderėtą intymių santykių taiką. Po patirtos neištikimybės žmones užvaldo siaubingi jausmai: pasibjaurėjimas, panieka sau ir išda­ vikuikaltė, nerimas, įtūžis ir pasidygėjimas. Konfliktas tampa neišvengiamas, kartais neišvengiama net mirtinų padarinių.

Ben­ drų įsitikinimų sistema - bendra kartu sutartų veiksmų ir lūkesčių sistema - tvarko ir valdo tas galingas jėgas. Nenuostabu, jog žmo­ nės kovos, kad galėtų apginti užtvaras, apsaugančias nuo chaoso ir baimės emocijų kurios vėliau juos paskatina nusiristi iki aršios nesantaikos ir kovos. Bendra kultūrinė sistema sta­ bilizuoja ne tik žmogiškus santykius, bet ir visą vertybių sistemą vertybių hierarchiją, kurioje vieniems dalykams suteikiamas pir­ mumas prieš kitus, o kitiems - ne.

Kai tokios hierarchinės vertybių sistemos nėra, žmonės tiesiog nesugeba veikti. Iš tikrųjų jie net nie­ ko nebegali suvokti, nes abi veiklos - ir veiksmas, ir suvokimas reikalauja turėti tikslą, o prasmingas tikslas yra būtinai kažin kas vertinga. Patiriame daugybę teigiamų emocijų, kai jos susijusios su tikslais.

Paprastai kalbant, mes nesame laimingi, jeigu nematome savo pačių pažangos, - nes pažangos idėja reiškia vertę. Negana to, akivaizdu, kad gyvenimo prasmė be teigiamos vertės nėra neutrali.

Kadangi esame pažeidžiami ir mirtingi, skausmas ir nerimas yra integrali žmogiškosios egzistencijos dalis. Savo giluminėje vertybių sistemoje privalome matyti prasmę, antraip mus netrukus užvaldys gyvenimo siaubas. O tada kartu su neviltimi ir desperacija pasigvieš nihilizmas. Taigi - be vertės nėra prasmės. Tačiau tarp vertybinių sistemų gali iškilti konfliktas. Taip mes esame amžinai įstrigę deimanto tvir­ tumo uolienoje: į grupę orientuotas tikėjimas paverčia gyvenimą chaotišku, varginančiu, nepakeliamu; į grupę orientuotas tikėjimas sukelia neišvengiamą konfliktą su kitomis grupėmis.

Heideggeris bandė atskirti realybę ir suvoktą objektyvumą bei visą žmogiškąją patirtį visa tai yra jo Būtis. Būtis iš didžiosios B yra tai, ką kiekvienas iš mūsų patiriame subjektyviai, asmeniškai ir individualiai, taip pat ir tai, ką patiriame kartu su kitais.

Tos patirtys jungia emocijas, troškimus, sapnus, vizijas svorio metimo transformacijos istorijos quora apreiškimus bei mūsų asmenines mintis ir suvokimus. Galiausiai Būtis yra ir tai, ką pažadina veiksmas, todėl jos prigimtis yra tam tikru požiūriu mūsų sprendimų ir pasirinkimų produk­ tas - tai, ką lemia mūsų laisva valia, bent jau hipotetiškai. Tokiu būdu apibrėžta Būtis yra i kažkas, ko negalima lengvai sumažinti iki medžiagos arba objektyviai apčiuopiamo daikto, ir 2 kažkas, kam būtinai reikia suteikti savitą terminą, kaip metų metus savo darbais bandė parodyti Heideggeris aut.

Bet mes vis dažniau tampame nevilties ir beprasmybės gro­ biu, o tada jau neverta laukti jokio pagerėjimo. Mūsų naikinimo technologijos tapo pernelyg galingos. O galimi karo padariniai tiesiogine to žodžio prasme yra apokaliptiniai. Bet mes taip pat negalime paprasčiausiai imti ir apleisti savo vertybių, savo tikėjimo, savo kultūros sistemų.

Mėnesių mėnesius kankinausi prie šio akivaizdžiai neišsprendžiamo galvosūkio. Ar yra koks nors trečias kelias, kurio neįstengiu pamatyti? Tuo metu vieną naktį su­ sapnavau, kad esu pakibęs ore, įsitvėręs sietyno, sklandau aukštai virš žemės, tiesiai po dideliausios katedros kupolu. Žemai apačioje žmonės buvo nedidukai. Tarp manęs ir sienų, net kupolo viršūnės buvo nemažas atstumas. Išmokau atkreipti dėmesį į savo sapnus ne vien todėl, kad esu profesionalus klinikinis psichologas.

Sapnai įliedavo šviesos į tuos patamsius, kur negalėdavo prasibrauti protas. Taip pat gan inten­ syviai esu studijavęs krikščionybę uoliau nei bet kurią nors kitą religinę tradiciją, nors nuolat stengiuosi užpildyti ir kitas spragas. Todėl privalau remtis, o iš tiesų ir remiuosi daugiau tuo, ką išma­ nau, nei tuo, ko neišmanau. Žinojau, kad katedros buvo statomos kryžiaus formos ir kad taškas, esantis po katedros kupolu yra to kryžiaus centras.

Taip pat žinojau, kad kryžius yra ir didžiausio kentėjimo vieta, mirties ir virsmo vieta bei simbolinis pasaulio centras. Nenorėjau ten būti. Man pavyko iš aukštybių - simbolinio dangaus - nusileisti atgal į saugią, pažįstamą ir bevardę žemę. Ne­ žinau, kaip tai nutiko. Tada vis dar savo sapne sugrįžau į miegamą­ jį, į savo lovą ir pabandžiau vėl užmigti bei pasinerti į pasąmonės ramybę.

Tačiau vos atsipalaidavęs pajutau, kad mano kūnas juda. Mane pastvėrė stiprus vėjas ir jau buvo benešąs atgal į katedrą, kad svorio metimo transformacijos istorijos quora nublokštų į tą patį centrinį tašką. Pasamdyk save ir pradėk šaukti kadrus. Pradėkite nemokamai Geriausios motyvacinės tinklalaidės versle Ar norite padidinti savo pajamas, sukurti daugiau finansinės laisvės ar siekti savo aistros? Šie verslo motyvaciniai tinklalaidės gali jums padėti pradėti verslą ir kurk savo svajonių gyvenimą.

Motyvacinis tinklalaidė Nr. Tai apima visus dalykus, susijusius su el. Jei atidarysite pertvarą, dujos pradės maišyti, nes mikrostatų, kuriuose maišomos dujos, yra daug daugiau nei mikrostatų, kuriuose jie yra atskirti, ir visi mikrostatai, be abejo, yra vienodai tikėtini. Atidarę pertvarą, apie kiekvieną molekulę praradome informaciją apie tai, kurioje pertvaros pusėje ji dabar yra.

Jei buvo N molekulių, prarandami N informacijos bitai bitai ir simboliai, šiame kontekste tai iš tikrųjų yra tas pats dalykas ir skiriasi tik tam tikru pastoviu faktoriu.

Mes susiduriame su Maxwello demonu Ir galiausiai mes apsvarstysime sprendimą remdamiesi garsiojo demono Maksvelo paradokso paradigma. Leiskite man jums priminti, kad taip yra. Tarkime, kad mes turime mišrių mėlynos ir raudonos molekulių dujų. Mes įdėjome atgal pertvarą, padarydami joje mažą skylę, į kurią įdėsime įsivaizduojamą demoną.

Jos užduotis yra leisti tik raudoniesiems pereiti iš kairės į dešinę, o mėlynai - tik iš dešinės į kairę. Akivaizdu, kad po kurio laiko dujos vėl bus atskirtos: visos mėlynos molekulės bus kairėje pertvaros pusėje, o visos raudonosios - dešinėje.

Pasirodo, mūsų demonas sumažino sistemos entropiją. Demonui nieko neatsitiko, tai yra, jo entropija nepasikeitė, o mūsų sistema buvo uždaryta. Pasirodo, mes radome pavyzdį, kai negalioja antrasis termodinamikos dėsnis! Kaip tai buvo įmanoma? Tačiau šis paradoksas išspręstas labai paprastai.

11 geriausių motyvacinių tinklalaidžių, kurios atskleis jūsų galimybes - Straipsnis

Galų gale, entropija yra ne sistemos, o mūsų žinių apie šią sistemą savybė. Visi mes mažai žinome apie sistemą, todėl mums atrodo, kad jos entropija mažėja. Tačiau mūsų demonas daug žino apie sistemą - norėdamas atskirti molekules, jis turi žinoti kiekvienos iš jų padėtį ir greitį bent jau artėjant prie jo. Jei jis žino viską apie molekules, tada, jo požiūriu, sistemos entropija iš tikrųjų yra lygi nuliui - jam trūksta informacijos apie tai.

Tokiu atveju sistemos entropija buvo lygi nuliui ir liko lygi nuliui, o antrasis termodinamikos dėsnis niekur nebuvo pažeistas. Bet net jei demonas nežino visos informacijos apie sistemos mikrostatus, jis bent jau turi žinoti, kokia yra prie jo skraidančios molekulės spalva, kad suprastų, ar ją perduoti. Ir jei bendras molekulių skaičius yra N, tada demonas turi turėti N bitų informacijos apie sistemą - bet būtent tokios informacijos mes praradome atidarę skaidinį.

Tai yra, svorio metimo transformacijos istorijos quora informacijos kiekis yra tiksliai lygus informacijos kiekiui, kurį reikia gauti apie sistemą, kad ji būtų grąžinta į pradinę būseną - ir tai skamba gana logiškai, ir vėl svorio metimo transformacijos istorijos quora antrajam termodinamikos dėsniui. Entropija yra sistemos sudėtingumo matas. Ne netvarka, o komplikacija ir vystymasis.

Kuo didesnė entropija, tuo sunkiau suprasti šios konkrečios sistemos, situacijos, reiškinio logiką. Visuotinai priimta, kad kuo daugiau laiko praeina, tuo mažiau tvarkinga ji liesa riebalų degintoja tampa. To priežastis yra netolygus visos Visatos ir mūsų, kaip entropijos stebėtojų, vystymosi greitis. Mes, kaip stebėtojai, esame daugybė eilės laipsnių, paprastesnių už Visatą. Todėl mums tai atrodo pernelyg nereikalinga, nesugebame suprasti daugumos priežastinių ryšių, kurie jį sudaro.

Svarbus ir psichologinis aspektas - žmonėms sunku priprasti prie to, kad jie nėra unikalūs. Supraskite, kad tezė, jog žmonės - evoliucijos vainikas, nėra labai nutolusi nuo ankstesnio įsitikinimo, kad Žemė yra visatos centras.

Žmogui malonu patikėti savo išskirtinumu, ir nenuostabu, kad mes linkę matyti sudėtingesnes struktūras nei mes netvarkingos ir chaotiškos. Aukščiau yra labai geri atsakymai, paaiškinantys entropiją, remiantis šiuolaikine mokslo paradigma.

Respondentai paprastais pavyzdžiais paaiškina šį reiškinį. Kojinės išsibarsčiusios po kambarį, sudaužyti akiniai, beždžionės, žaidžiančios šachmatais ir kt. Bet jei atidžiai pažiūrėsite, suprantate - tvarka čia yra išreikšta tikrai žmogišku atvaizdu. Geriau kojines sulankstyti spintelėje nei išsklaidytas kojines ant grindų.

Visas stiklas yra geriau už sudužusį. Užrašų knygelė, parašyta gražia ranka, yra geriau nei užrašų knygelė su blotomis. Žmogaus logikoje neaišku, ką daryti su entropija. Dūmai, išeinantys iš vamzdžio, nėra utilitarūs. Į mažus gabalėlius suplėšyta knyga yra nenaudinga.

Iš metro garsų tarmės ir triukšmo sunku surinkti net minimalią informaciją. Šia prasme bus labai įdomu grįžti prie entropijos apibrėžimo, kurį pristatė fizikas ir matematikas Rudolfas Clausius, kuris šį reiškinį vertino kaip negrįžtamą energijos išsisklaidymą. Iš kieno ši energija išeina? Kas tampa sunkiau naudojamas? Taip žmogau! Išsiliejusį vandenį labai sunku jei ne neįmanoma vėl įlašinti į stiklinę. Norėdami sutvarkyti senus drabužius, turite naudoti naują medžiagą audinį, siūlus ir kt.

Kartu neatsižvelgiama į prasmę, kurios ši entropija žmonėms gali nepatikti. Pateiksiu pavyzdį, kai energijos išsisklaidymas kitai sistemai turės visiškai priešingą prasmę: Jūs žinote, kad kas antrą dieną didžiulis informacijos kiekis iš mūsų planetos sklinda į kosmosą.

Pavyzdžiui, radijo bangų pavidalu. Mums atrodo, kad ši informacija yra visiškai prarasta. Bet jei radijo bangų kelyje pasirodys pakankamai išsivysčiusi ateivių civilizacija, jos atstovai gali priimti ir iššifruoti dalį šios mums prarastos energijos.

Klausykite ir supraskite mūsų balsus, žiūrėkite mūsų televizijos ir radijo programas, prisijunkite prie mūsų interneto srauto. Tokiu atveju kitos jautrios būtybės gali supaprastinti mūsų entropiją. Ir kuo daugiau energijos išsklaidys mums, tuo daugiau energijos jie galės surinkti.

Entropija iš kitų graikų ἐντροπία - posūkis, transformacija yra terminas, plačiai naudojamas gamtos ir tiksliuosiuose moksluose.